Besparnis būtų gyvenimas,
Tuščias, niūrus, vienareikšmis,
Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,
Jei šviesus vaiko juokas
Nepaglostytų mūsų širdies,
Meilei jos nepažadintų,
Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.
Sakau: tai mūsų sparnai –
Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs,
Kad mūsų gyvenimus pakylėtų,
Kad nuskraidintų mus ten,
Kur jau liestume viską jų rankom
Ir pasaulį regėtume jų akimis:
Svajonėj, fantazijoj, pasakoj –
Ten galėtume būti laimingi.
Ak, nušluostyti ašarą vaikui!
Ak, nubraukti liūdesį,
Skausmą ir neviltį nuo jo veido!
Juk turim rankas –
tebūna tai ištiestos, duodančios rankos.
Juk turim gyvenimą –
Tebūna jis pratęstas kituose. (Justinas Marcinkevičius)