Besparnis būtų gyvenimas,

Tuščias, niūrus, vienareikšmis,

Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,

Jei šviesus vaiko juokas

Nepaglostytų mūsų širdies,

Meilei jos nepažadintų,

Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.

 

Sakau: tai mūsų sparnai –

Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs,

Kad mūsų gyvenimus pakylėtų,

Kad nuskraidintų mus ten,

Kur jau liestume viską jų rankom

Ir pasaulį regėtume jų akimis:

Svajonėj, fantazijoj, pasakoj –

Ten galėtume būti laimingi.

 

Ak, nušluostyti ašarą vaikui!

Ak, nubraukti liūdesį,

Skausmą ir neviltį nuo jo veido!

Juk turim rankas –

tebūna tai ištiestos, duodančios rankos.

Juk turim gyvenimą –

Tebūna jis pratęstas kituose. (Justinas Marcinkevičius)